Dauguma žmonių yra turėję minčių apie savižudybę. Tame nėra nieko gėdingo. Nors puikiai suprantu, jog gali būti jaučiama ne tik gėda, bet ir kaltė, pyktis, nusivylimas ir bejėgiškumas.

Aš taip pat ne kartą turėjau tokių minčių, o viename gyvenimo laikotarpyje buvau priartėjęs prie savižudybės. Todėl man labai suprantama, kad ir kitam, užklupus gyvenimo sunkumams, kurių jis nesirinko, jie tiesiog nutiko, kyla noras sustabdyti gyvenimo kančią. Būtent emocinę kančią norisi sustabdyti, o ne mirti. Kartais norisi save žaloti ar destruktyviai elgtis, nes tuomet mažiau skauda.

Šeštus metus savanoriauju Jaunimo linijoje teikdamas emocinę paramą telefonu. Daug kartų esu kalbėjęs su žmonėmis galvojančiais, planuojančiais savižudybę ar pokalbio metu besižudančiais. Labai suprantu, jog tokiu metu jokios pagalbos gali nesinorėti. Norisi tiesiog užbaigti kančią ir jokie pokalbiai negali padėti, nes, atrodo, nėra jokios išeities.

Aš nežinau ar mes kartu rasime išeitį. Bet galiu pažadėti, jog būsiu jautrus ir rūpestingas Tavo skausmui. Būsiu bejėgis, būsiu kartu tiek, kiek Tau reikės.